„Kuo mes norime būti užaugę? Tai klausimas, lydintis mus nuo pat vaikystės. Vieni įgyvendina vaikystės svajones, kiti – ne…, bet turbūt nedaugelis vaikystėje svajoja, kad kai tik užaugs, išvyks toli nuo savo gimtinės ir artimųjų ir… nebegrįš, nes bus palankiau kurti gyvenimą svetur.
Pamenu save mažą tėviškėje, bevaikštančią po netoli namų esantį beržyną ir kiekvieną pavasarį matančią parskrendančius paukščius. Šį pavasarį ir vėl turėjau galimybę juos stebėti grįžtančius, tik užplūdę jausmai jau buvo kiti… Dabar tie sugrįžtantys paukščiai man priminė mane pačią – laikiną emigrantę, po darbų užsienyje grįžtančią į tėviškę, pas artimuosius. Šiandieninėje Lietuvoje mažai kas savo artimųjų ir pažįstamų tarpe neturi žmonių, išvykstančių gyventi svetur. Namuose lieka besiilgintys ir senstantys tėvai, broliai ir seserys, draugai… ar netgi… palikti savi vaikai… Norėčiau, kad žmonėms nebereikėtų finansinio stabilumo ieškoti svetur, o tie parskrendantys paukščiai lai taptų simboliu vieną gražų pavasario rytą būriais namo sugrįžtančių emigrantų.”